IŠ AISTROS AROMATINIAMS ŽOLYNAMS IŠAUGINO VERSLO IDĖJĄ (#)

Loreta Lileikienė prieš 3 metus Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 26 s.
Ekologinio aromatinių žolynų ūkio Panevėžio rajone įkūrėja - Milnora Pšibišauskienė. Loretos Lileikienės nuotr.
Ekologinio aromatinių žolynų ūkio Panevėžio rajone, Paliūniškio kaime, šeimininkai Milnora (40) ir Linas (40) Pšibišauskai – į senelių sodybą sugrįžusi šeima, auginanti tris vaikus: Saulę, Rugilę ir pagranduką Martyną. Po šešerių savarankiško ūkininkavimo metų ji jau gali pasakyti, kad vaistažolių auginimas iš pomėgio pamažu virsta verslu. M. Pšibišauskienė pasakoja, kad jau antri metai, kai iš darbu virtusio pomėgio pavyksta pragyventi. Iki tol turėjo tik jį ir vyro atlyginimą.

Idėja – iš Prancūzijos


Aromatinių žolynų sodinukus, sėklas žolininkė siunčiasi iš užsienio. Nuo užsienio viskas ir prasidėjo, kai Milnora porą vasarų buvo išvykusi padirbėti į vieną Šiaurės Prancūzijos ūkį, kuriame pamatė ir išmoko daug nauja, o su šeimininku draugauja iki šiol. Lankydamasi Orleano botanikos sode, susižavėjo mėtų įvairove ir sumanė įsigyti jų sėklų. Ta mintis tiesiog „pasisėjo“ galvoje.

Po agronomijos studijų Lietuvos žemės ūkio universitete M. Pšibišauskienė kelerius metus dirbo samdomą darbą, tačiau gimus vaikams į jį nebegrįžo. Vyras, baigęs tą patį universitetą, vis ragindavo: „Kuriame ką nors savo.“ Vaistažolių auginimas buvo arti abiejų profesijos, žemės. O dar ir aktualus – straipsniai apie vaistažoles buvo pasiekę populiarumo viršūnę, vykdavo įvairūs seminarai, kursai, kalbėta, kad auginti vaistinius augalus apsimoka. „Pasvarstėme, kad gal ir reikia pabandyti. Pradėjau domėtis, kaip įsigyti sėklų. Užsienio interneto svetainėse vaistažolių daigų ir sėklų pasiūla – didžiulė. Pabandėme atsisiųsti. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisimena moteris.

Greitai neužsidirbsi

Vaistažolių ūkio pradžia, pasak ūkininkės, nebuvo paprasta, kaip galėjo atrodyti. „Mes, kaip ir kiti ūkininkai, pabandėme ir greitai įsitikinome, kad auginti vaistažoles didmeninei prekybai visiškai neapsimoka. Negali išleisti tiek mažai pinigų jas augindamas, kad taip pigiai parduotum vaistažolių fabrikams. Pabandėme auginti medetkas ir raudonėlius, bet neapsimokėjo, nežinodavome, ar iš mūsų supirks. Visą vasarą augini, o uždirbti 150 eurų. Juk reikia ne tik daug priauginti, bet ir džiovinti, sandėliuoti. Supratome, kad ne mūsų pajėgumams, reikėtų darbą mechanizuoti. O tai – didžiulės investicijos“, – tik didelė aistra kvapiesiems žolynams vertė nenuleisti rankų.

Pradėjome nuo mažesnio žemės plotelio, bandėme net nemąstydami, kad imsimės verslo. Pradžioje reikėjo apsidrausti – kartu bandėme ir tyrėme, ar turėsime kur parduoti ir pan
M. Pšibišauskienė

Atsidėjo arbatoms ir prieskoniams

Pšibišauskai apsisprendė telktis į galutinę produkciją – gaminti ir parduoti tai, ką užaugina: vaistažolių arbatas, prieskonius, jų mišinius. Tai buvo įdomu patiems, tad tikėjosi, kad sudomins ir kitus. „Viskas išsirutuliojo labai pamažu, o dabar užsakymų vis daugiau ir daugiau. Kai poreikis didesnis, norisi dar daugiau profesionalumo – nuo aukštos vaistažolių kokybės iki apgalvotos pakuotės. Produktas, paimtas į rankas, turi atrodyti skanus, – gaminių išvaizdos vertės nemenkina Milnora. – Nebegalime fasuoti taip, kaip bobutė turguje. Lietuvos pirkėjui reikia gražių dalykų. Jis pirmiausiai perka grožį, tikėdamasis ten rasti ir gerą dalyką. Tad tą kokybę, apie kurią kalbame ir siūlome, stengiamės įdėti į gražų pakelį. Patys kuriame pakuotes, drauge su vyru galvojame, diskutuojame, kol priimame sprendimą, tada mūsų sugalvotas idėjas ant pakelių perkelia reklamos agentūra.“


Arbatos gamintojai sako, kad labai įmantrios pakuotės pasiūlyti negali, „nes tuomet pakuotės ir arbatos kaina būtų tokia pat“.

Ūkio reikalai

Šeima visiškai pasinėrusi į savo veiklą. Prieš metus Milnoros vyras Linas atsisakė samdomo darbuotojo vietos ir atsidėjo tik ūkio reikalams. „Planuojame, dirbame, nors daug kas neprognozuojama. Viską patvarko pati gamta: kai kas iššąla, neuždera... Pamažu ir patirtis ateina: jau pažįsti savo žemę, kas kur auga, žinai, kiek reikia, nebeaugini tokių plantacijų, kokios buvo pradžioje“, – pasakoja Milnora. Visus darbus jiedu nudirba dviese savo jėgomis. „Paprašome talkos, kai reikia sodinti ar kauptukais pamojuoti, nuskinti suspėjame su vyru, nes tai ne vienos dienos, o nuo liepos pradžios iki rugpjūčio pabaigos besitęsiantis darbas. Per du mėnesius nuimame derlių“, – apie kasdienius darbus pasakoja ūkininkė.

Darbymetis trunka visus metus, skiriasi tik jo pobūdis. Pavasarį mažėja fasavimo ir tiekimo į parduotuves darbų, prasideda sėja, dauginimas. Vasarą šiek tiek laiko lieka fasavimui, o visi kiti darbai – lauke: ravėjimas, sodinimas, derliaus nuėmimas, džiovinimas, sandėliavimas. Nuo rudens – vaistažolių fasavimo darbai, trunkantys per žiemą.

Svajonei užtenka ir nulio

„Pradėjome nuo nulio. Turėjome technikos – traktoriuką, jį pirkome net negalvodami, kad kursime verslą, – reikėjo savo daržą išdirbti. Kiek vėliau įsigijome džiovyklą, jai teko skirti maždaug 2 000 eurų. Neėmėme jokių paskolų, nes ir patys neturėjome tokio sumanymo – perkame žemę ir kuriame ūkį, verslą. Pradėjome nuo mažesnio žemės plotelio, bandėme net nemąstydami, kad imsimės verslo. Pradžioje reikėjo apsidrausti – kartu bandėme ir tyrėme, ar turėsime kur parduoti ir pan. Tik vėliau, kai įsitikinome, kad judame į priekį, pradėjome plėstis: atsirado didesni žemės plotai, dvi vaistažolių perdirbimo patalpėlės, džiovykla. Labai pamažu.“

Judėti į priekį tikint sėkme

Pšibišauskų ateities svajonėse – pasistatyti didesnę vaistažolių džiovyklą. Čia jau vienu metu reikėtų didesnių investicijų, tad ketina pasinaudoti ES parama. „Šiemet pirmi metai, kai taikoma nauja programa, turime pasižiūrėti, – planuoja jiedu. – Kol kas džiaugiamės, kad parduodame, išgyvename ir judame į priekį. Nes jeigu bijosi, nieko ir nenuveiksi. Rizikuoji, darai ir tikiesi. Svarbu ne uždirbti milijoną, o gerai jaustis dėl to, ką darai. Pradėti nuo mažo.“

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2015 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai